VESTUVIŲ PLANUOTOJOS PATIRTYS: TURIME PASTOVŲ KLIENTĄ
Prieš porą savaičių pasidalinome „Vestuvių laikas“ vestuvių planuotojos Teresos Ulozienės patarimais gražią šventę norinčioms susikurti poroms, tad jei dar neskaitėte, kviečiame tai padaryti čia. Tačiau kaip atrodė pašnekovės pradžia vestuvių planavimo srityje? Ar jautriomis akimirkomis jai tekdavo pamiršti profesinį šaltumą? Kaip atrodė originaliausios Terosos organizuotos vestuvės? Kad atsakytume į šiuos klausimus, šiandien pristatome antrą dalį – mūsų puikios ir savo darbą mylinčios pašnekovės patirtis, susijusias su unikalia vestuvių planuotojos profesija.
KAI APGAVYSTĖ TAMPA ATSPIRTIES TAŠKU
Teresa su šypsena prisimena, kad jos pačios vestuvės, nors ir vyko maždaug penkiolika metų atgal, buvo palydėtos skeptiškais komentarais dėl savo naujoviškų detalių, kurios dabar nebėra naujiena. Tad nors jau tuomet buvo nedrąsus noras planuoti vestuves, pati pradžia šioje profesijoje pašnekovei buvo šiek tiek vėliau:
„Anksčiau dirbau politikoje, kur teko daug organizuoti. Iš ten išėjus visi organizavimai persikėlė į šeimos gyvenimą. Taigi, kai vieną kartą mano brolienė paprašė suorganizuoti vestuves, tyli mano svajonė gavo galimybę būti įgyvendinta. Tose vestuvėse man leido daug prisidėti, pasitaškyti pinigais – tad nors ir sakoma, kad pirmas blynas – prisvilęs, viskas pavyko labai smagiai, vestuvės net pateko į spaudą.“
Na, o toliau veiklos istorija tęsėsi taip, kad pažįstami žmonės ją ir kolegę rekomendavo kitiems. Teresa pastebi, kad dabar jau niekas nebeklausia, kiek jai teko organizuoti vestuvių, o anuomet būsimų jaunavedžių porai kilo toks klausimas: „Tada kolegė, su kuria dirbame, pažiūrėjo į mane, ir aš žinojau, kad turiu du pasirinkimus – pasakyti tiesą (kad tai – tik antros vestuvės), arba meluoti. Ir ką aš pasirinkau?“ – spėjome, kad turbūt melavo – „Taip... Pamelavau. Pasakiau, kad gal jau kokios septintos. Bet mes planuodamos taip gerai jautėmės, taip užtikrintai viską darėme, kad daugiau klausimų niekam nebekilo“, – prisimena T. Ulozienė.
Pašnekovė papildo, kad visgi po kelerių metų teko šiuos jaunuosius sutikti kitose vestuvėse kaip svečius. Tuomet ji pagaliau ryžosi atskleisti, kad prieš planuojant jų vestuves pamelavo: „Klausiau: kas, jeigu būtumėm pasakiusios tiesą, ar būtumėt sutikę? Atsakė, kad neaišku, tad gal ir gerai, kad sumelavome. Tai va, prasidėjo viskas nuo tokios melagystės. Bet, turbūt, daug kam taip būna – kai turi be galo didelį norą, bet dar neturi portfolio ir klientų.“
PLANUOTOJA – TAIP PAT IR DRAUGĖ, IR PSICHOLOGĖ
T. Ulozienė tegia, kad planuodama vestuves dažniausiai bendrauja su būsimomis nuotakomis. Būtent jas tam tikrais planavimo etapais pradeda užklupti dvejonės ir stresas, kyla įvairių klausimų, o ypač – kaip mes čia viską spėsim? Tada atsiskleidžia planuotojos galimybės moterį nuraminti, ir, priklausomai nuo to, kiek ji prisileidžia, – tenka pabūti drauge ar net psichologe:
„Tuomet mūsų darbas – palengvinti naštą, padėti, patarti. Kartais darome tokius darbus, kurie neįeina į vestuvių planuotojos pareigas, bet juk supranti, kad reikia tam žmogui pavyzdžiui, pakalbėti. Jau žinai, kada metų bėgyje užklumpa krizės, arba matai, kad reikia pakalbinti, nes ji jau prisigalvoja. Todėl, kai įvyksta krizė – pasikvieti kavos, pašnekėti, apraminti ir pasakyti – turime tą ir tą, tas ir anas jau procese... Taigi, mūsų darbas ar darbo valandos nėra normuotos, kartais turint laiko tenka atrašyti ir naktimis.“
Planuotoja mano, kad tokiais emociškai sudėtingesniais atvejais itin praverčia į dalykus žvelgti su humoru, bet kai kuriems žmonėms kaip tik labiau praverčia paaiškinti viską griežčiau, „su kumščiu į stalą“, o dar kitą kartą būna geriau leisti žmogui su emocijomis susitvarkyti pačiam.
„Reikia visada pagalvoti, ar neįžeisi žmogaus, gal jį labiau reikia paglostyti. Ypač jaunoji turi žinoti, kad viskas yra saugu, viskas kontroliuojama. Jai reikia paaiškinti, kad ji – ne viena ir ne jai vienai tų vestuvių reikia, nes dažnai jaunikiai leidžia moterims daryti, ką jos nori, ir todėl gali pasirodyti, kad niekam daugiau šventė nerūpi. Bet taip nėra“, – tikina Teresa.
KAS, JEIGU VIDURY PLANAVIMO PORA IŠSISKIRIA?
Vestuvių planuotoja prisiminė dvejas vestuves, kuomet poros išsiskyrė jau planavimo procese: viena pora skirtingais keliais pasuko likus keturiems mėnesiams iki vestuvių, o kita – vos dviem. Tokiais atvejais, anot Teresos, žvelgiama labai žmogiškai, tam tikrų išlaidų nebelieka – ieškomi kompromisai.
„Man dar nebuvo, kad pabėgtų nuo altoriaus ar neatvyktų... Trumpa santuoka – taip. Aišku, čia juk ne mūsų kaltė, bet, tarkim, viena pora po medaus mėnesio iš karto padavė dokumentus skyryboms. Buvę, kad po keturių mėnesių sužinojom, kad mūsų jaunavedžiai jau nebegyvena kartu... Gaila, nes dažnai į vestuves būna investuota tikrai daug laiko ir pinigų“, – kalba pašnekovė.
„Turime jaunikį, kuris yra mūsų pastovus klientas... Na, jau dvi vestuvės mūsų planuojamos jam buvo, tai sakau, kad pastovus. Tai jis antrų savo vestuvių metu priėjo prie manęs ir papokštavo: „nepergyvenkite, ne paskutinį kartą matomės“, – juokiasi Teresa ir papildo, kad dabar ši pora laimingai gyvena kartu, tad dar vienų vestuvių nenusimato.
ORIGINALIAUSIOS VESTUVĖS – PASISLĖPUSIOS PO ŽODŽIU „GIMTADIENIS“
Teresa papasakojo apie jai labiausiai įsiminusias vestuves: „Jaunieji jau buvo susituokę, jaunoji iš Lietuvos, jaunikis – iš Norvegijos. Jie sugalvojo, kad nori padaryti šventę, bet mintis buvo nei vienam svečių nesakyti, kad tai yra vestuvės. Sutapo, kad tuo metu buvo jaunikio jubiliejus. Tai jie sukvietė visus svečius švęsti gimtadienio į Lietuvą – net jaunųjų tėvai nežinojo, kad vyks vestuvės. O mums buvo patikėta užduotis viską vestuvėms paruošti taip, kad svečiai nieko nesuprastų. Ir mes sugalvojom...“
„Visi susirinko prie rotušės – kadangi dalis svečių atvyko iš Norvegijos, tai sukūrėme istoriją, jog tam, kad jie nors kiek pamatytų sostinės, padarysime jiems mažą ekskursiją po Vilnių. Jaunikis – su tokiu kostiumu, kad ir gimtadieniui kuo puikiausiai tinka. Visi klausinėjo, kur jo mergina, tai buvo pasakyta, kad dar darosi makiažą – o iš tiesų, juk nepasirodys su balta suknele dabar pat. Taip po truputį ėjome Vokiečių gatve. Na, tai „gidas“ ir pasakojo šiek tiek istorijos, viskas kaip ir priklauso. Sako, štai čia – vienintelė liuteronų bažnyčia, tai užeinam! Ir net lietuviams buvo labai įdomu. Galiausiai, visi užėjo į bažnyčią. Gidas/šventės vedėjas pasiūlė kompanijai prisėsti, kad dar galėtų šiek tiek papasakoti apie bažnyčią. Tada, visiems susėdus, į bažnyčią įžengė nuotaka, pasipuošusi gražia balta suknele. Tiek emocijų dar matyti neteko – visi išsižiojo, šaukė, mes su kolege stovėjom ir sakėm – vau. Šiurpuliai per visą kūną lakstė... Tada įvyko ceremonija. Vien jau mes – žinodamos – bažnyčioje tokias emocijas patyrėme, tai ką jau kalbėti apie svečius, kurie nieko nežinojo. Labai smagi nekalta apgaulė įvyko ir vestuvės, tapusios staigmena, pavyko 100 proc.“, – prisimena T. Ulozienė.
JAUTRIAUSIA DALIS – VESTUVIŲ ĮŽADAI BEI ASMENINĖS DETALĖS
Kartais planuotojoms tenka pasufleruoti jauniesiems, kaip tai datai suteikti daugiau prasmės – pavyzdžiui, pasiūloma parašyti vestuvių dienai skirtą laišką. Besigraudindama, mūsų žavi pašnekovė papasakojo vieną tokių situacijų:
„Kažkada jaunoji ant manęs pyko, kad atnešiau laišką, kai jai buvo makiažas padarytas, nes taip verkė... Sakė, kad paprastai ji vos iš vyro išgirsta, kad ją myli, o čia jis tokį laišką parašė. Bet ne visi gali žodžiu išsireikšti. Kai kam toks laiškas gali būti šansas viską išsakyti raštu.“
Dar kiti T. Ulozienės klientai susipažino karatė užsiėmimuose, tad nuotaka norėjo kažkaip šią detalę įprasminti: „Mes paprašėme floristo, kad puokštę surištų su karate diržu. Ir kai jaunasis pamatė jaunąją su taip surišta puokšte... Aš nemačiau vyro taip verkiančio. Nors pačiai jaunajai karatė vėliau taip stipriai „neprilipo“, jam tas sportas buvo ir yra visas gyvenimas bei darbas. Todėl pamačius tą puokštę jam sukilo visos emocijos. Tad mes labai gražioje profesijoje esame“, – džiaugiasi Teresa.
Beta pasiūlymai: