KOKS JAUSMAS APSIVERSTI SU BAGIU, ARBA KODĖL GYVENIMAS (NE)TEISINGAS

Iš kiekvienos nemalonios patirties mažų mažiausiai galima išsinešti pamokas. O pamokos, kaip žinia, retai kada būna labai smagios – to atspindys, kad šįkart straipsnį pradėjau rašyti viena, sveikąja ranka. Nurimkit, nieko pernelyg baisaus nenutiko. Ilga istorija trumpai: taip, apverčiau bagį, taip, susižeidžiau ranką, bet niekas nelūžo ir visi važiavę liko gyvi ir sveiki. Bet apie viską nuo pradžių.

Permainingais orais pasidabinusį gegužės 12-tosios vakarą, Beta.lt komanda ruošėsi važiavimui „Dirtland“ bagiais. Permainingais orus vadinu todėl, kad kas valandą tai švietė saulė, tai niaukėsi ir lijo, o pro 7-o aukšto ofiso langus matėsi, kaip stiprus vėjas kedena jaunais pavasariniais lapeliais plevėsuojančias medžių viršūnes. Atrodo, mūsų darbo komanda išsirinko puikią dieną murkdymuisi purve su keturračiais. Sakoma, kad žmonės vieningiausi būna tuomet, kai iki kaklo skęsta bėdose!

Atvykome prie „Karališkosios senosios kibininės“ – ten, kur startuoja „Dirtland“ bagiai bei keturračiai. Pusė Beta.lt komandos iškeliavo iš karto, o mes – antroji grupė – prisėdome kavinėje prieš pramogą pasistiprinti. Laukti sugrįžtančios pirmos komandos teko gerokai ilgiau, nei tikėjomės, bet juk ką reiškia lukterėti su gera kompanija? Labiau pergyvenome dėl važiuojančiųjų saugumo!

Kai po maždaug dviejų su puse valandos pagaliau pirmoji komanda sugrįžo, paaiškėjo, kad jaudintis nebuvo dėl ko – tiesiog pusė grupės bevažiuojadami miško takeliais atsiliko ir pasiklydo. Iš važiavusiųjų veidų, dūsavimų, ir įraudusių veidų matėsi, kad patirtis visiems patiko ir įsiminė. „Geras, oho, labai gerai buvo!“ – skambėjo iš visų pusių, o žibančios akys išdavė, kad kolegos nemeluoja.

Kadangi pirmoji komanda užtruko bemaž dvigubai ilgiau, nei buvo planuota, baiminomės, jog teks grįžti jau sutemus. Tačiau instruktorius nuramino – jeigu neatsiliksime ir nepasiklysime, apvažiuosime trasą per valandą. Puiku! Instruktažas, ir dabar jau antra pusė kolegų maukšlinasi šalmus ir ropščiasi ant mažų, bet galingų keturračių. Į stabiliau-bet-galingiau-atrodantį-bagį (kalbu, kaip apie techniką nieko nesuprantantis žmogus) sėdau aš su kolega Valerijumi. Valerijus vairavo, nes „aš net neturiu teisių“, todėl apskirtai „ko jūs iš manęs norit“. Opa, visi pasiruošę? Lekiam!

Vėjas ir drėgmė keliauti netrukdė – nustebintas nepažįstamais potyriais kūnas kraują užvirina. Valerijus – auto-moto pramogų žinovas – manevruoja puikiai. Su bagiu lėkėm per visas didžiausias balas – juk ko mes čia apskritai važiuojam, jeigu net neišsipurvinsim? Dar linksmiau darosi, kai ne tik save, bet ir kolegas iš priekio ar šono aptaškai balos turiniu. Šypsenos iki ausų – nors per šalmus ir nesimato, akys ir žaismingi šūksniai sufleruoja, kad pramoga einasi kuo puikiausiai. Riedam pievomis, siauriais miško takeliais, kertame gatves... Galiausiai stabtelėjome apsižiūrėti, ar viskas gerai, o tie, kurie norėjo – ir apsikeisti vietomis. Žinoma, nebegalėjau atsisakyti, nepaisant to, kad bijauirnemokuvairuoti – norėjosi išmėginti, ką reiškia valdyti tokį bekelės žvėrį.

Taigi, persėdau į vairuotojo pusę, o iš kolegos gavau paaiškinimus, kaip veikia bagio bėgiai. Diržai prisegti, šalmo stikliukas (kad ir koks purvinas) nuleistas, ir dabar jau mano eilė taškyti balas į šonus! Pradžioje, važiuodama visiems iš paskos, nedrąsiai bandžiau perprasti vairo jautrumą ir kaip greitai bagis įsibėgėja, kaip efektyviai reaguoja stabdžiai. Atrodė, vos pavyko įsisavinti informaciją, kai bevažiuojant siauru, slidžiu miško takeliu labai staiga šonu apsivertė keturratis priešais mus, o du mano kolegos nusirideno į vidurį kelio! Gerai, kad kažkokiu būdu man pavyko kalt per stabdžius. Nors situacija šiek tiek išmušė iš vėžių, niekas nesusižeidė, tik nulūžo keturračio veidrodėlis. Instruktorius, važiavęs priekyje, pastebėjo trikdžius galiorkoje ir apsisuko važiuot atgal, tad ir visai keturračių bei bagio virtinei teko apsisukti. Mano eilė buvo pačioje pabaigoje, nes bagis važiuoja paskutinis. Turėjo įdomus būti vaizdas: aš, siaurame miško takelyje bandanti apsisukti – t.y., važiuoti atbulomis, nežiūrint nei į veidrodėlius (jie buvo purvini), nei atgal. Kolega Valerijus draugiškai subarė dėl tokių veiksmų, bet man pasisekė dar vieną kartą – nieko nenutiko, sėkmingai apsisukau ir mes važiavom toliau.

Na, o tuomet prasidėjo smagiausia dalis – pievos slidžiu, purvinu takeliu ir kalneliais. Kažkur netoliese girdėjosi pravažiuojantys traukiniai. Aš visiškai įsidrąsinau – juk man kuo puikiausiai sekasi, tai lekiam greičiau! Pasitaikė gana status aukštesnis kalnas, tad ir maksimalus leistinas greitis man neatrodė per didelis. „Užskridom“, o aš ir toliau nepristabdžiau. Pagalvojau, kad turbūt šitos mašinos yra pritaikytos driftui (drifting`as – tai vairavimo manevras, kai automobilio vairuotojas tyčia per daug pasuka vairą, todėl automobilio galinės padangos, o kartais ir visos padangos slysta ar praranda sukibimą su keliu) – juk taip gražiai praslydome visur iki tol.

O ne. DIDELĖ KLAIDA. Ne, bagiai skirti ne tam – juk tai yra lengvieji bekelės visureigiai...

Važiuodama beveik 60 km/h greičiu, vairą pasukau staigiai į dešinę, ir to užteko, kad slidžiu paviršiumi važiuojanti transporto priemonė prarastų balansą ir staigiai nuvirstų. Dusliai tėškėmės kairiu bagio šonu (iš vairuotojo – mano, pusės). Bagis atšoko nuo žemės ir trenkėsi dar kartą. Mano pirma mintis „Kad tik niekas nebūtų lūžę“, bet jaučiau, kad mano kairė plaštaka pulsavo, drebėjo nuo smūgio į žemę. Išsigandau, ar tik Valerijui nieko nenutiko, bet (valio!), jis atrodė sveikas. Kitaip būčiau mirus iš kaltės jausmo... Tik gulint šonu mums niekaip nesisekė atsisegti diržų. Aš šiaip ne taip išsilaisvinau pirma, bet kaire ranka dabar tekėjo kraujas, susimaišęs su purvu. Po daug nesėkmingų bandymų atsegiau ir Valerijų, mes išsirangėme iš transporto priemonės. Kiti mūsų kolegos, važiavę keturračiu priešais mus, jau buvo spėję sugrįžti ir padėjo mums apversti bagį ratais žemyn (kaip ir priklauso, jei normaliai važinėji, cha cha).

Žinoma, dabar jau aš prie vairo nebesėdau. Valerijui vairuojant teko net prilaikyti kaire ranka bagio dureles, kurios po kritimo nebeužsidarė. Nežinau, ar gyvenime jaučiausi keisčiau – baimę dėl savo sužeistos rankos nustelbė kaltė dėl apgadinto bagio ir dėl to, į kokią rizikingą situaciją pastačiau ne tik save. Kam taip lakstyt, jei net aikštelėj vairuot nelabai moki?

Nuo ten jau grįžti buvo nebetoli, ir aš norėjau, kad tos paskutinės dvidešimt važiavimo minučių nebūtų nutikusios, norėjau, kad būčiau viską susapnavusi, tačiau gal būtent tokios akimirkos padeda iš tiesų atsibusti, suprasti, kad esi mirtingas ir ne toks jau nepažeidžiamas, kaip manei iki tol. Tik kaip kažkas tokio smagaus per akimirką gali pavirsti bemaž košmaro scenarijumi?..

O atsakymas labai paprastas. Kad ir kaip norėtųsi išvengti nemalonumų, gyvenimas – teisingas, todėl neatsakingus asmenis labai greitai išmoko atsakomybės. Per miglą pamenu po to sekusius pokalbius apie tai, kad vairuoti bagius neturintiems teisių nereikėtų, atsimenu rūpestį kitų veiduose bei instruktoriaus žalos įvertinimus. Kolegės nugabeno į ligoninę – ačiū mūsų ofiso fėjai Eglei, kuri pabuvo kartu. Lūžio nebuvo, ranką man gydytojai sutvarstė ir paleido namo, tad išoriškai nieko daugiau nenutiko. Ranka tikrai sugis, tačiau galvoje kažkas nesugrįžtamai pasikeitė. Kaip gerai, kai tenka išmokti savo pamokas sumokant TIK finansinę žalą!

Tad ši patirtis mane išmokino nei akimirkai nepamiršti, už ką esu atsakinga. Tai – atsakomybė ne tik už daiktus ar artimus žmonės, visų pirma, tai yra atsakomybė už save: už savo veiksmus, žodžius, netgi mintis. Mažiausia neapgalvota mintis gali turėti nekokių padarinių. Kaip ten tas Niutono dėsnis? „Veiksmas = atoveiksmiui.“ Linkiu, kad tie atoveiksmiai Jums kuo dažniau baigtųsi gerai!

P.S. Kad neužbaigčiau liūdna gaida, prisiminiau dar vieną detalę. Gal ir nekaip, bet po kritimo pajuokavau, kad „vis tiek važiuoti buvo verta“. Ne, ne – niekam nelinkėčiau susižeisti, bet važiavimas bagiais ir keturračiais tikrai yra unikali pramoga. Pasižiūrėkite dar mūsų team building'o video ir nuspręskite, ar norite išmėginti patys! Tik, prašau, jei ne dėl savęs, tai dėl kitų – vairuokit atsakingiau, nei aš. :)