KELIAUTOJAI DALINASI: MADEIROJE NĖRA GRAŽIAUSIŲ VIETŲ – TEN GRAŽU VISUR

Madeira yra pagrindinė sala Madeiros archipelage, susidedančiame iš 4 salų. Tai – autonominis Portugalijos regionas ir išgirta, dar ne taip seniai daugelio atrasta atostogų vieta. Tik man nesinori rašyti apie keliones naudojantis vien internetu... Tad jei nebuvau kažkur pati, pagalvojau, kodėl tiesiog vietoje Google šįkart nepasinaudojus draugų pasakojimais apie jų pamėgtas kelionių vietas? Su trimis savo gerais draugais pavasario pradžioje keliavęs Povilas man jau buvo spėjęs išūžti smegenis apie tai, kaip nuostabu yra Madeiroje, todėl nusprendžiau pasidalinti jo patirtimis, kad ir Jūs daugiau sužinotumėte apie šį unikalų kampelį.

Tad kuo Madeira ypatinga ir kaip geriau šioje saloje keliauti? Skaitykite toliau!

ŽMONĖS – NE DIRBTINAI MALONŪS

Paklaustas, ko labiausiai iš šios vietos pasiilgsta, Povilas pasakoja, kad žmonių šiltumo – jie jam pasirodė tiesiog laimingi: „Su visu aptarnaujančiu personalu, atrodo, nėra tas dirbtinas bendravimas, nėra dirbtinas jų maloningumas dėl to, kad taip reikia daryti – tiesiog jaučiasi, kad jie natūraliai yra laimingi, visada su šypsena ir malonūs tiesiog iš savęs. Tu jiems palieki arbatpinigių, tai jie iš karto tau už tai padėkoja. Kartais net padėkoja už tai, kad jiems padėkoji. Thank you – thank you!“, – šypsosi pašnekovas.

UNIKALI SAVO ĮVAIROVE GAMTA

Kaip dar vieną dalyką, kuriuo Madeiroje neįmanoma atsidžiaugti, Povilas įvardina gamtą. Nors sala yra vos 55km ilgio ir didžiausias jos plotis siekia 22km, o pakrantės linija yra apie 144km – link centro ji kyla iki Pico Ruivo viršukalnės, esančios 1861m virš jūros lygio. Tai reiškia, kad nepaisant to, kad Madeira yra maža – į viršų važiuoti visai užtrunka, todėl ir gamta yra be galo įvairi bei keičiasi priklausomai nuo aukščio.

Pašnekovas dalinasi apie besikeičiančius gamtos „sluoksnius“ važiuojant į kalną: „Pradžioje, atrodo, smėlis, akmenys, kaktusai, palmės, bananai auga, labai šilta (pavasario pradžioje buvome, vasarą turbūt iš vis karšta). Tada truputį pakyli ir šiek tiek atvėsta, todėl ir gamta keičiasi – prasideda vaizdai, kaip Lietuvoj: miškai, šabakštynai, upeliai visokie. Tuomet dar labiau pakyli, jau kaip ir kalne jautiesi – ir, atrodo, rūkas užeina, o ten, pasirodo, debesis atplaukia. Tame lygmenyje prasideda tokie atogrąžų tipo miškai, kur nuolat lyja, labai daug augmenijos, labai tanku ir žalia viskas. Galiausiai, viršuj, kur jau visiškai debesis – vietoj žolės auga kažkokios samanos, o stori, seni medžiai atrodo negyvi, bet prieini ir iš tikrųjų jie žaliuoja. Atrodo, gal todėl, kad jie ten saulės daug negauna ir debesyje nuolat būna, ta augmenija lyg prisitaikiusi tamsumoje klestėti.“

MADEIRA YRA VIENA DIDELĖ LANKYTINA VIETA

Povilas mano, kad nėra prasmės išskirti vienos ar kelių lankytinų vietų, nes Madeiroje nuostabu, kur beatsidursi: „Tame ir esmė, kad ten viskas labai gražu. Nebuvo tokių vietų, kur sakytum oho – nes ten taip jautiesi tiesiog visur. Tu važiuoji ir visada matai kažką gražaus, bet vis kitaip: vienur vienoks kalnas gražesnis, kitur – kitoks. Ir net nesvarbu, ką nori veikti – ar nori kažko aktyvaus, ar pasiilsėti, ar tiesiog su mašina pavažinėt ir pasigrožėti.“

UŽTENKA GOOGLE MAPS, AUTOMOBILIO IR GEROS KOMPANIJOS

Anot Povilo, mašina Madeiroje labai praverčia – nors nuoma ir nėra pigi, tai atsiperka galimybe važiuoti kur nori ir kada nori. Be to, kad ir kur važiuosi – pamatysi kažką naujo, todėl net vairuojant laikas nebūna iššvaistomas.

„Svarbiausias dalykas, ką aš pastebėjau – per daug nesiplanuoti, tiesiog nuspręsti, kiek daug per dieną tikiesi pamatyti, pasižiūrėti, kokias vietas aplankyti nori važiuodamas į rytus, į vakarus, į pietus... Tai jeigu važiuoji, pavyzdžiui, į vakarus, pakeliui verta tiesiog ieškoti vietų per Google Maps‘us: matai žemėlapyje kažkokį gražų vaizdą – tai ir važiuok į tą gražų vaizdą. Todėl, iš esmės, viskas, ko tau reikia kelionėje po Madeirą – tai Google Maps, mašina, ir draugai, kad keliauti būtų linksma“, – tikina Povilas.

ŽYGIŲ TAKAI – TIKRAI VERTA, BET REIKIA TINKAMAI PASIRUOŠTI

Aktyvias atostogas mėgstantiems keliautojams pašnekovas patartų būtinai išmėginti žygių takus, kurie gali užtrukti nuo kelių valandų iki visos dienos. Tik renkantis taką labai svarbu apskaičiuoti savo laiką ir geriau jau pradėti juos anksčiau, o tik paskui apsižvalgyt po kitas vietas, jeigu dar lieka jėgų. Apskritai, palei levadas (specialios drėkinimo sistemos ir kanalai, surenkantys rezervuaruose esantį bei lietaus vandenį ir gabenantys jį į mažiau kritulių gaunančią šiaurinę salos dalį) vedančių takų Madeiroje daug, ir Povilas mano, kad geriau žygiuoti ilgiausiais, nes juose galima pamatyti daugiau. Tik svarbu nepamiršti jiems tinkamai pasiruošti:

„Mes pasimokėm, kad į kai kuriuos takus reikia keliauti anksčiau, nes buvo momentų, kur einant atgal jau temo ir matėm, kad prieš saulėlydį nebespėsime grįžt. Žygiams reikia būti pasiruošus – turėti pasiėmus neperšlampamų rūbų, maisto, o turistiniai batai yra absoliučiai būtini, nes visur ten yra kalnuota, akmenuota, taip pat tenka keliauti neįprastai ilgai. Dar svarbu pasiimt pleistrų, jeigu netyčia kojos nusitrins nuo batų. Apskritai, avalynė turi būti laiko patikrinta – kad nebūtų, kad ką tik batus nusipirkai, nežinai, kaip jie veiks, ir paskui su nutrinta koja vaikščiosi. Kojinių svarbu papildomai pasiimt, nes labai nemalonu, kai batas sušlampa ir tada turi taip šlapia koja pėdinti“, – dalinasi keliautojas.

Povilas siūlo pasiruošti ir morališkai, nes žygių takai yra ilgi, veda per kalnuotas, siauras vietas, tad ėjimas tikrai užtrunka. Tačiau, anot pašnekovo, užbaigti šiuos takus yra tikrai verta, nes kelias dažniausiai ir būna sukurtas tam, kad jo gale galėtum prieiti prie labai gražios vietos. Povilas pasakoja, kaip per tuos ilguosius žygius draugai sakydavo, kad jau norėtų apsisukti ir keliauti atgal, nes pavargo – tačiau jie komandiškai nuspręsdavo takus užbaigti ir nei karto to nepasigailėjo:

„Būna takų, kur tu tiesiog ratą apeini, bet jie – retesni, tai dažniausiai reikia nusiteikti, kad nueisi 9 kilometrus į priekį, o tada tau tuos 9 kilometrus reiks grįžt. Ir, kad ir kaip ten gražu, o eidamas atgal matai truputį kitokį vaizdą – vis tiek jau esi tikrai pavargęs ir pamatęs gražiausias vietas. Tada žinai, kad tau tiesiog reikia kažkaip grįžti. Todėl pati sunkiausia dalis visada ir buvo grįžimas. Kol oras dar geras, kol dar turim saulės, kol turim maisto ir vandens, būdavo dar visai nieko. Bet jeigu dar lyti pradeda, temsta, tai tada stengiesi tiesiog iš paskutiniųjų bėgti ir net nežiūri į draugus – kas kaip nori, kas kaip spėja, tas taip ir grįžta“, – dalinasi Povilas. Nuotraukose žemiau matote Levada do Caldeirão Verde žygių kelio vaizdus, kur keliautojus užklupo lietus.

Iš konkrečių vietų, pašnekovas pataria pamėginti įkopti bent į vieną iš pagrindinių Madeiros viršukalnių. Taip pat, vienas smagesnių takų galėtų būti salos pakraštyje esantis kelias, kurio gale yra apžvalgos aikštelė Miradouro Ponta do Furado. Įprastai keliaujant Madeiros takais būna daug žalios gamtos, o šio tako bruožai – kalnynai, smėlynai, sustingusi lava bei daug retesnė augalija, dėl to atsiveria visai kitokie, nors ir ne mažiau gražūs vaizdai.

JŪROS GĖRYBĖS IR VIETINIS GĖRIMAS – PONCHA

Iš vietinio maisto Povilas ragavo jūros gėrybių, bet pripažįsta, kad turbūt apie šiuos patiekalus reikėtų papasakoti tiems, kas labiau jas mėgsta. Apie maistą Madeiroje sako, kad nebūtina susivilioti pačiais prabangiausiais restoranais, nes jiems labiausiai patikę patiekalai buvo paruošti paprasčiau ir labiau įprastai atrodančiose kavinėse, nei tie, kurie siūlomi prabangiausiose vietose. Svarbiausia žiūrėti į meniu nuotraukas ir paklausinėti, kaip jų patiekalai gaminami, kad nebūtų patiekiama Jūsų nemėgstamų produktų.

Kur kas labiau Povilas buvo sužavėtas tradiciniu alkoholiniu Madeiros gėrimu Poncha, kuris  gaminamas su Aguardente de Cana (distiliuotas, įprastai apie 40% stiprumo alkoholis, pagamintas iš cukranendrių sulčių / romas), medumi, cukrumi ir apelsinų arba citrinų sultimis. Poncha taip pat gaminamas su įvairiais kitais gaiviais vaisiais, taigi, Povilo nuomone, turėtų patikti kiekvienam:

„Šitą gėrimą gali pasiimti daugmaž vieno shot‘o dydžio, be ledo, arba gali kaip kokteiliuką gurkšnoti, su ledu. Patariu visada su ledu gert, nes daug skaniau geriasi. Poncha yra labai daug skonių ir jį gamina vietoje, o tu jį gerdamas jautiesi sveikas – lyg tiesiog vitaminų išgertum. Ir visuose baruose nuėjęs matai, kaip barmenai trina tuos kokteilius ranka, su paprastais įrankiais. Nemačiau, kad kažkas naudotų kažkokias sulčiaspaudes, ar panašiai. Ir gali tų kokteilių nemažai prigert, bet vis tiek gerai jaustis, nes ir vitaminų pasikrauni, ir nėra tokios dehidratacijos, bet taip pat visai jauti alkoholio efektą.“

VAŽIUOTI VERTA VISAIS SEZONAIS, BET SALOS GYVENTOJAI IŠSKIRIA VASARĄ

Povilui teko apie salą nemažai pasiklausinėti vietos gyventojų, ir visi teigia tą patį – vasarą Madeiroje gražiausia: „Visi žmonės ten sako, kad pavasarį gražu, bet verta sugrįžti vasarą, nes tuomet viskas dar kitaip, dar gražiau. Bet aš nesuprantu, kaip tai įmanoma, nes man ten ir taip viskas labai patiko. Labai keista, kaip tas žalias, vešlus miškas gali atrodyt dar žalesnis ir gražesnis, bet sako, kad taip įmanoma ir būtent taip būna. Todėl gal kitą kartą sugrįžčiau vasarą.“