KODĖL ŠIANDIEN JONINĖS SVARBESNĖS, NEI BET KADA ANKSČIAU? POKALBIS SU DVASINGUMO MOKYTOJU VALDU RUTKŪNU

Retas kuris nešvenčia Kalėdų, Naujų metų, arba savo ir artimiausių žmonių gimtadienių. Tuo tarpu kalbant apie lietuvių tautos senąsias šventes, kurios neretai susijusios dar su mūsų giliomis pagoniškomis šaknimis – jos kažkodėl dažnai primirštamos. Ne paslaptis, kad dabar artėjančios Joninės, dar vadinamos Rasomis ir Kupolinėmis, yra šventė, kurios metu diena būna ilgiausia, o naktis – trumpiausia metuose. Per Jonines deginamas laužas, renkami įvairiausi žolynai, kurie, tikima, tuomet turi daugiausiai galių, pinami ir plukdomi į ežerus vainikai, dainuojamos sutartinės, rengiami šokiai, atliekami įvairūs ritualai. Tačiau kodėl ši šventė yra daugiau, nei tik saulėgrįžos paminėjimas? Kuo Joninės svarbios šiuolaikiniam žmogui ir kaip jas galime įprasminti? Apie tai – pokalbis su Valdu Rutkūnu, šiuolaikiniu vaidila ir lietuvių laimės bei dvasingumo mokytoju.

ŠVENTĖS TIKSLAS – PASISEMTI GAMTOS GYVYBINIŲ JĖGŲ

Anot V. Rutkūno, geriau Jonines atspindi „Rasų“ ar „Kupolinių“ pavadinimas – nepaisant to, kad švenčiami Jonų ir Janinų vardadieniai, šventės tikslas yra susijęs su kitais, kiekvieną iš mūsų paliečiančiais klausimais:

„Rasų šventės esmė yra dieviškumas: gamta tuo metu klesti, tad yra dieviškiausia. Taigi, ir žmonės stengiasi pasisemti tų gyvybinių jėgų. O „Rasa“ todėl, kad daug apeigų ir veiksmų šioje šventėje yra susijusių su vandeniu. Ji baigiasi ryto rasoje – kai pateka saulė ir žmonės joje prausiasi, maudosi. Nuo seno ši šventė švenčiama ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje kitais pavadinimais. Jos svarbiausia užduotis yra praleisti tą naktį gamtos prieglobstyje.“

PAPARČIO ŽIEDAS – GYVENIMO PRASMĖS SIMBOLIS

V.Rutkūnas pasakoja, kad kadangi šitos šventės metu naktis praleidžiama gamtoje – miškai, pievos, ežerai atlieka be galo svarbų vaidmenį. Todėl Joninės yra ypatinga šventė, kurios metu stengiamasi įsiklausyti ir įsijausti į gamtos ir į apskritai visatos diktuojamus ritmus, o taip pat ir į tautos bendrystę bei gyvybiškumo esmę, kurią simbolizuoja paparčio žiedas.

„Kai žmonės susirenka ir daug vyksta bendrų užsiėmimų, atsiskleidžia patys svarbiausi gyvybiški prasmingo gyvenimo žiedai. Taip ir gimsta tas mitinis „paparčio žiedas“. Jis tarsi neegzistuoja, bet iš tiesų – simboliškai jis yra. Kai žmonės gyvena, neretai primiršta gyvenimo prasmę ir pagrindines tiesas, kurios yra gyventi darnoje su gamta ir tarpusavyje. Taigi, siekiama tai atrasti ir nuolat, kasmet tai įtvirtinti per tą didžiąją šventę. Būtent dėl to tikrai verta Rasas švęsti visiems besąlygiškai – juk visiems svarbu suprasti savo gyvenimo esmę, o tokiu ypatingu laiku tam yra puiki proga. Netgi šventės metu ar po jos gali ateiti atsakymai į labai rūpimus klausimus, arba sprendimai problemoms, kurioms iki šiol sprendimo neradai“, – teigia V. Rutkūnas.

DABAR ŽMOGUI YPAČ REIKALINGA BENDRYSTĖ SU GAMTA IR VIENAS KITU

Pašnekovo nuomone, šiandien ši šventė yra dar kelis kartus svarbesnė, negu anksčiau. Taip yra todėl, kad žmonės kur kas labiau yra atitrūkę nuo gamtos ir vieni nuo kitų, per mažai susitinka su bendruomene džiugiame veiksme, gilioje šventėje, kurioje yra viskas, ką mes gyvendami primirštame. Taip pat įtaką daro visokie socialiniai veiksniai – dabartiniame amžiuje, kai žmonės labai daug laiko praleidžia prie ekranų, žmonėms labai trūksta tikro, gilaus ryšio su vienas kitu. Todėl yra be galo svarbu išmokti pakilti nuo kompiuterių ir telefonų bei eiti švęsti šių, šimtmečius praktikuojamų, švenčių. Pagal galimybes Rasas netgi verta švęsti kelias dienas.

RITUALAI  IR VIETOS – SUSIJUSIOS SU VANDENIU BEI SAULE

Dvasingumo mokytojas pasakoja, kad Joninėse itin svarbus yra vanduo: „Vandens gyvybinės jėgos priimamos keliais pavidalais, t.y., pradžioje – garo pavidalu, tad šventei būdinga prieš apeigas išsimaudyti pirtyje. Toliau naktį plukdomi vainikai ir brendama į ežerus, o dar geriau – vainikai paleidžiami kartu įbrendant į vandenį, tad ir išsimaudoma. Pagaliau – ryto rasa, kurioje taip pat maudomasi paryčiais.“

Anot V. Rutkūno, dar Rasų šventė labai susijusi su saule – juk kalbama apie naktį, kada mūsų svarbiausios žvaigždės nesimato trumpiausią laiko tarpą per metus. Būtent todėl geriau yra švęsti tokiose vietose, iš kurių matosi tiek saulėlydis, tiek saulėtekis. Žinoma, tą paprasčiausia įgyvendinti aukštumose – ant kalnų ar piliakalnių, t.y. ant šventų kalvų, kurios turi dvasinį krūvį, kadangi nuo seno ten buvo švenčiamos šventės. Visoje Lietuvoje yra tikrai nemažai tokių vietų. Tačiau jeigu yra lygumos, kur jokie objektai neužstoja horizonto, ten švęsti Rasas irgi kuo puikiausiai tinka.

Pašnekovas įsitikinęs, kad šiai šventei lietus netrukdo: „Saulė juk ir už debesų rieda, o kartais ir tinkamą vietą surasti sudėtinga. Teko, pavyzdžiui, tokią šventę rengti Londone – tai net beveik neįmanoma, atrodo, rasti tokią vietą, kad būtų gamtoje ir kad nuo kalno saulė matytųsi. Tai mes ten tokiam Londono Eppingo miške šventėme, kur buvo laukymės.“

KAD ŽMONĖS PATYS PRADĖTŲ ŠVIESTI KAIP SAULĖS

Dvasingumo mokytojas pažymi, kad svarbiausia visada yra švęsti gamtoje ir būryje žmonių – nesvarbu, ar lietus, ar saulė, ar kalva, ar lygumos: „Jei yra gamta ir žmonės, tai apeigos – dainos, rateliai, žaidimai, šokiai – duoda tą šventės efektą. Žmonės tada patys pradeda šviesti, kaip saulės. Nuo bendrystės ir visų kitų paminėtų dalykų jie atveria visai kitą smegenų veiklą.“

V. Rutkūnas teigia, kad žmonės pernelyg įpratę naudoti kairįjį smegenų pusrutulį, kuris yra atsakingas už loginį mąstymą, todėl mūsų galvoje susidaro daug įtampos ir prisikaupia blogų emocijų. Tuo tarpu tokios šventės su visais savo ritualais padeda suderinti žmogaus „vidinį kompiuterį“ ir perkelti smegenų veiklą į dešinį pusrutulį, kuris yra atsakingas už emocijas. Todėl gaminasi laimės hormonai, žmogaus nuotaika pakyla, susiderina mintys ir kūnas. Taigi, švęsti Rasas yra gerai ir sveikatai – tiek fizinei, tiek dvasinei, tiek psichologinei.