JEI PER ŽOLINES NEŠVĘSI, METUS GYVENSI SKURDŽIAI

Lietuviams nuo seno būdingas neišblėstantis ryšys su gamta, buvimas bendruomenėje švenčių metu, gebėjimas susivienyti, kai to reikalauja aplinkybės. Per šimtmečius mūsų kraujyje lyg užkoduotas yra poreikis būti arčiau žalumos, arčiau vandens – nesvarbu, ar gyvename kaime, ar sostinės centre. Tokios šventės, kaip Žolinės, yra viena iš galimybių padėkoti gamtai ir mūsų Žemei už tas dovanas, kurias ji mums teikia. Kaip tinkamai atšvęsti dar gilioje pagonybėje gimusią padėkos už derlių šventę? Ką simbolizuoja puokštės ir kokios dainos dainuojamos Žolinių metu? Papasakoti apie tai pakvietėme Zarasų kultūros centro etnografę ir folkloro ansamblio „Seluona“ vadovę Dianą Skvarčinskaitę.

PAGONYBĘ MENA IŠLIKĘ RITUALAI

Anot etnografės, būtent ritualiniai procesai sukuria Žolinėms dar pagoniškus laikus primenančią aurą. D. Skvarčinskaitė pamini konkrečius procesus: paplotėlių svaidymą iš rankų į rankas per ugnį, kol jis iškepdavo, taip pat gyvulių aukojimą žemei, kaip padėką už naują derlių.

„Seno derliaus jau nebėra, jis jau visas suvartotas, o naujas grūdas ir ta Žolynės duona kepama iš naujo grūdo. Ir jau Žolinių puokštėje vyrauja ne tik gėlės, ne tik tuo metu žydinčios ir kvepiančios labiausiai vaistažolės. Mūsų krašte, Zarasuose, tai būtinai ir krapą įdeda iš daržo, ir mėtą, ir šaltmėtę, ir medetką... Net daržoves – morką, o kartais net visą galvą kopūsto. Tai įsivaizduokit, kaip turėtų tokia puokštė atrodyti. Visa tai yra simboliai: derliaus atnašos, kraujo nuliejimas vyno pavidalu, aukojimai – tai, kas ir primena pagonybės laikus. Na, o su religija susiję dalykai, tai Švenčiausios mergelės Marijos dangun ėmimo diena, buvo pradėta švęsti jau vėliau“, – dalinasi pašnekovė.

Etnografė papildo, kad ir bažnytinės apeigos turi momentų, kurie atėjo iš pagonybės. Bažnyčiose tradiciškai per Žolines vyksta atlaidai, kai mergaitės apsirengia baltais drabužiais, pasipuošia baltomis karūnėlėmis, o tuomet eina priešais kunigą ir barsto gėlyčių žiedlapius, kurie irgi yra tarsi auka.

AKCENTAI – PUOKŠTĖS IR BENDUOMENĖ

Kaip jau minėjo D. Skvarčinskaitė, visų pirma šventė neįsivaizduojama be šventinės puokštės, kurią atsineša ne tik moterys, bet ir vyrai, ir vaikai. Visgi, būtent moterys paprastai Žolinių šventės be puokštės neįsivaizduoja. Svarbu, kad ji būtų kvapni, o pats puokštės turinys priklauso ir nuo žmogaus brandos:

„Yra žinomas posakis, kad jeigu puokštės rankoje per Žolynus nelaikysi, tada velnias į ranką tau įkiš uodegą. Tai tarsi net privaloma per Žolines puokštę turėti. Ir labai įdomios jos būna – vienos didesnės, kitos mažesnės. Mergaitėms puokštės kuriamos iš smulkių gėlyčių, nes jos tapatinamos su brendimu – kuo moteris brandesnė, tuo ta puokštė didesnė, kvapnesnė. Tuo tarpu, jei mergaitė mažesnė – tai puokštė maža, smulkiažiedė.“

Dar labai svarbu po bažnyčios susitikti su savo giminėmis ir draugais – ypač su tais, su kuriais einama į vieni kitų talkas. Pavyzdžiui, su tais žmonėmis, kurie padeda išvežti šieną, mėšlą, nupjauti rugius, rauti linus, nukasti bulves ar surinkti kitas daržoves. Tai su visais pagalbininkais ūkyje per Žolines būtinai reikia susitikti, pasilabint, pasibičiuliaut ir šventę švęsti kartu:

„Netgi sakoma, kad jeigu per Žolynus nešvęsi, tai paskui skurdžiai gyvensi. Tad jeigu būna laikas dirbti, tai atėjus laikui reikia ir švęsti.“ – šypsosi pašnekovė.

VASAROS IR RUDENS SANDŪROS PAMINĖJIMAS

Etnografė pasakoja, kad ši derliaus šventė – tai kartu ir savotiškas rudens pasitikimas:

„Tokiu metu jau žmonės pastebėjo, kad nuo žolynų ir rūkai dažnesni, ir žolė jau taip nebedžiūsta, tad ir rudens kvapo jau yra. Dėl to dažnai taip gražiai sakoma: vasara viską augina, brandina, nokina, o Žolynė žmones ir derlių sukviečia į gražią šventę, kuri vakarop jau pakvimpa rudeniu. Tarsi 15 dieną iki pietų dar vasara kvepia, o po pietų jau – rudeniu. Tai lyg įvyksta tokia vasaros ir rudens sandūra.“

DĖKOTI UŽ DERLIŲ – NATŪRALUS PROCESAS

Nors kartais miestiečiams Žolinės gali pasirodyti tik kaip papildoma atostogų diena, Diana mano, kad ir miesto gyventojai turėtų švęsti įvairias lietuviškas šventes – vis tiek Lietuvoje esame pakankamai arti gamtos, kad galėtume įvertinti jos dovanas. Net miestiečiai dažnai turi močiutes ar tėvus kaimuose, galbūt net įsikuria darželius po daugiabučių langais, tad lietuviams tikrai būdingos agrarinės tradicijos. Na, o tokių švenčių primiršimą D. Skvarčinskaitė labiausiai sietų su tuo, kad žmonės mieste labai atitolę nuo auginimo savo rankomis:

„Juk visko šiais laikais parduotuvėje gali nusipirkti. Ir tada pagalvoji – ar apsimoka man auginti savo, ravėti, prižiūrėti... Bet tai yra tavo užauginta, ir tu vis tiek ar savo vaikams duosi, arba, jeigu kažko pas tave per daug priaugo – susikeisi su kaimynais. Tai yra tokie natūriniai mainai, kurie savotiškai atgyja: užsiaugini produkciją sau, ir jei kažko pas tave būna perteklius, gali pasidalinti su kitais.“

„Pavyzdžiui, mažame miestelyje, kaip Zarasuose – dauguma gyvena privačiuose namuose, o prie privačių namų paprastai įkuriamas ir daržiukas. Taigi, visi vienokiu ar kitokiu atveju prisiliečia prie žemės augindami sau gėles, daržoves, ar kažką kito. Tai šito agrarinio kulto išlaikymas sieja ir palaiko tradiciją gyvą. Didmiesčiuose žmonės tikrai dažnai nebežino galbūt ir kokie augalai aplink žydi, ir ką į žolynų puokštę įdėti, ir kodėl čia apskritai reikia dėkoti ir aukoti. Bet jeigu tu augini, tai privalai padėkoti už tai, kas tau užaugo, prašyti, kad kitais metais vėl užaugtų. Tai tiesiog yra natūralus procesas“, – teigia etnologė.

Pašnekovė kaip svarbią šventę įvardina ne tik Žolines, o taip pat Jonines, Kūčias, Užgavėnes, Jurgines. Zarasų krašte gegužės 8 dieną švenčiamos ir cibulinės – svogūniukų sodinimo šventė, kurios metu rengiama ir edukacinė programa vaikams.

ZARASUOSE – IŠKILMINGA ŠVENTĖ SU SENOSIOM APEIGOM

D. Skvarčinskaitė pasakoja, kad jos gimtajame mieste bandoma rekonstruoti senąsias apeigas. Šiemet miestelio gyventojai ir svečiai iškilmingai švęsti Žolines renkasi jau 30-tą kartą. Apeigos prasideda Žolynių išvakarėse, kai visi sutartinių giedotojai ir senųjų apeigų atlikėjai susirenka prie didžiojo Stelmužės ąžuolo:

„Mes ir šiemet – rugpjūčio 14 d., 18 valandą, kviečiame visus į Stelmužę, po senuoju mūsų ąžuolu, prie aukuro. Ten mes dėkojame visiems mūsų seniesiems dievams – ir Perkūnui, ir Laimai, ir Gabijai ugnelei. Dėkojame už tai, kad mums davė derlių, kad mes esame sveiki, vieningi vieni su kitais, o prašoma, kad mes ir išliktume vieningi. Būtent šioje senoje vietoje ir atliekame tą pagonišką apeigą.“

Tuo tarpu per pačias Žolines, 15 dieną, būna jau religinė šventė bažnyčioje. Po mišių nešama malūne iškepta duona iš šviežių rugių. Už duonos visad nešamas didysis Žolinių vainikas, sukurtas iš gėlių: jurginų, hortenzijų, šermukšnio žiedų. Iškilmingoje procesijoje kartu atgabenamas ir derlius – krepšiuose suaugę nešasi įvairias šiųmetes daržoves, o vaikai – vaisius: kriaušes, obuolius, slyvas ir pan.

Gražiai apipavidalinti krepšiai padedami prie scenos. Toliau vyksta Žolinių koncertas, kuriame dalyvauja ne tik tradiciniai folkloro ansambliai, bet alternatyvios grupės bei atlikėjai, taip pat – svečiai iš užsienio.

DAINOS – APIE RUGIAPJŪTĘ IR SERBENTUS

Zarasų festivalyje, moteris dalinasi, kad jie turi jau tarsi himną – atidarymo dainą apie rugelį – dainuojama: „Oi, rugeli, koks tu gražus, tu nebijojai šaltos žiemelės, tik pabijojai jauno bernelio, jauno brolelio, plieno dalgelio. Tave nupjovė, nukirto, o mergelės surišo į kupstelius.“ Tokia daina puikiai tinka rugpjūčiui, kai nuo mėnesio vidurio daugmaž iki rugsėjo vidurio, yra rugiapjūtės bei apskritai javapjūtės metas. Ją dainuoja D. Skvarčinskaitės vadovaujamas suaugusiųjų choras.

Vaikų dainos, tuo tarpu, anot choro vadovės, taip pat yra tradicinės, būdingos Žolinėms. Dvi, apie serbentus, kiekvienais metais dainuojamos būtinai: „Viena daina yra sutartinė: serbenčiula uogela, kas tave sodino, augino, nokino, surinko? Tai sodino – tėvelis, augino – motula, nokino – saulela, o surinko – vaikeliai. Kita daina vadinasi „Augo sode serbentai“. Šiuos serbentus dainoje paukšteliai sulesa, bet ne bet kokie – o patys didžiausi, gražiausi paukšteliai. Šie paukšteliai yra lyginami su berneliu, o serbentai – su mergele. Tai augo kieme mergelė, o kam atiteks ta mergelė – tai gražiausiam berneliui. Tad jau daug metų tas pačias dainas dainuojame, suaugę – apie rugius, o vaikai – apie serbentus“, – dalinasi Zarasų kultūros centro etnografė.

Jeigu ieškote, kaip smagiai praleisti laisvaladienį, kviečiame pasidairyti mūsų pramogų skiltyje.