BETIETĖS EGLĖS ĮSPŪDŽIAI IŠ GRUZIJOS

Ilgai ir nekantriai lauktos atostogos, stebėtinas gruzinų svetingumas, užburiantys kraštovaizdžiai, neregėtos vietos, naujos patirtys, dar neragauti tradiciniai patiekalai... Apie visa tai ir dar daugiau su užsidegimu pasakoja betietė Eglė – „Beta Media“ komandos fėja – gegužės pradžioje grįžusi iš Gruzijos. Anot jos, vienų jau pamiltą, tačiau kitų dar neatrastą Gruziją aplankyti turėtų kiekvienas – šalis paliko puikų įspūdį, sužavėjo ir maloniai nustebino. Sakartvelo neįmanoma neįsimylėti – jis kitoks, jis savitas, jis užburiantis!

Paspausk ir pažiūrėk --> https://www.youtube.com/shorts/57S-o5yXm_8

KELIONĖS TIKSLAS IR GERIAUSIAS PASIRINKIMAS – GRUZIJA IŠ ARTI 

Kolegė Eglė žavisi, kaip pati teigia, ne visai populiariomis kelionių kryptimis – Turkija, Egiptas ar bet kuri turisto lituano dievinama atostogų šalis jos visiškai nevilioja. Priešingai, ją traukia tokios rečiau lankomos šalys, kaip: Gruzija, Serbija, Armėnija... Tiesa, vos pradėjus pokalbį su Egle, ji pabrėžė, kad sakartveliečiams Gruziją labiau priimtina vadinti Sakartvelu - šį oficialų šalies pavadinimą verta įsiminti kiekvienam. Taigi, svajonė aplankyti Sakartvelą balandžio pabaigoje ėmė ir išsipildė. Tiesa, jau kurį laiką buvo akivaizdu, kaip Eglė spirgėjo, atsakingai ruošėsi  ir laukė kelionės, kurią pasirinkti padėjo „Beta Travel“ kelionių ekspertės, maksimaliai palengvinusios kelionės laukimą ir pasirūpinę visais organizaciniais klausimais. Beje, kelionę, į kurią kartu su drauge leidosi Eglė, galima įsigyti Beta.lt portale – ji nuoširdžiai visiems rekomenduoja rinktis pažintinę 9 dienų kelionę į Gruziją, aplankant Tbilisį, Kachetijos regioną, Kutaisį, Batumį, Adžariją, Boržomį ir kitas turistų dėmesio vertas žymias vietoves.  

Eglė pasakojo, kad kelionės metu nuobodžiauti nebuvo laiko, nes kelionės programa išties turininga ir puikiai išpildyta, kasdien su gidu keliaujama vis kitur, o laisvu laiku, jei tik yra noro, galima aplankyti dar daugiau ir savo akimis pamatyti tikrąjį Sakartvelo veidą, gruzinų kasdienybę ir į gido programą neįtrauktas Gruzijos įdomybes bei grožybes. Anot Eglės, 9 dienos tikrai neprailgo ir nebuvo per daug: „Pats tas – užteko laiko esmei pamatyti ir Gruzijai pažinti. Jei dienų būtų mažiau, tuomet laiko trūktų ir nebūtume tiek daug visko pamatę.“ Eglė neabejoja – pavasarinė kelionė į Gruziją buvos vienas geriausių jos pasirinkimų, pradėjus planuoti turiningas ir smagias atostogas svetur. Aplankius Gruziją ir pažinus ją iš arti, lūkesčiai pasiteisino su kaupu! 

EGLĖS ĮSPŪDŽIAI: GRUZINŲ SVETINGUMAS, APLANKYTOS VIETOVĖS, GARDUS MAISTAS  

Kas paliko didžiausią įspūdį? 

„Labiausiai sužavėjo ne tik Gruzijos grožis, bet ir begalinis sakartveliečių svetingumas bei meilė Lietuvai: kokie svetingi, draugiški ir geri ten žmonės, be galo rūpestingi ir visuomet pasiruošę padėti. Turbūt todėl ir lietuviai yra jų draugai.“ Eglė prisiminė, kad 2008-aisiais, kai Gruzija buvo okupuojama rusų, Lietuva jai išreiškė didžiulį palaikymą ir viena pirmųjų pripažino Gruziją kaip atskirą, nepriklausomą šalį. Tuometinių neramumų fone „buvęs Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus pasmerkė Rusijos vykdomą okupaciją Gruzijoje. Galbūt šis faktas turėjo didžiulės įtakos šalių draugystei, galbūt dėl to momento gruzinai jaučia didelį dėkingumą Lietuvai ir todėl myli mūsų šalį“, – pridūrė Eglė. „Rodos, nėra vietinio, kuris nežinotų Lietuvos, ji tarsi įaugusi jiems į kraują. Kokioje Amerikoje to nejustum... Net vienos aplankytos cerkvės vienuolis, sužinojęs, kad mes – iš Lietuvos, peržegnojo, palaimino ir palinkėjo Dievo malonės.“ 

Merginoms taip pat įstrigo šalies saugumas. Jas sužavėjęs Tbilisis ir  Batumis – vienos iš saugiausių kelionių krypčių Europoje ne tik dėl mažo sergamumo COVID-19, bet ir dėl žemo nusikaltimų skaičiaus. Saugiai jos jautėsi visur, kur keliavo: „žmonių aplink daug, bet niekas nenusižengia įstatymams, nuolat patruliuoja policija – visur ir visada. Lietuvoje, atrodo, policiją pamatysi retai, o ten visi ekipažai suka ratus nuo ryto iki vakaro.“ Dėl to dvi lietuvės nejuto jokios baimės ir laisvu laiku drąsiai keliavo po Gruziją dar ir savarankiškai pagal vietinių rekomendacijas susidėliotais maršrutais, dažniausiai su taksi. Beje, taksi paslaugos Gruzijoje labai pigios ir prieinamos kiekvienam turistui – su jais keliauti kalnuotomis vietovėmis ne tik patogiau bei greičiau, bet ir saugiau. 

Gražiausias reginys Eglei –  visai neplanuotos, tačiau labai gražios ir sakralios stačiatikių Velykų apeigos  Tbilisio šv. Trejybės katedroje: „stačiatikių velykinės mišios prasideda beveik vidurnaktį, 23 val., susirenka šimtai žmonių, jie buriuojasi net lauke, rankose laikydami degančias žvakes. Taip vietiniai sutinka Velykas. Ten tvyro ypatinga atmosfera ir susikaupimas, o auksu ir šventųjų ikonomis išpuošta cerkvė alsuoja ramybe bei prabanga.“ Tokios velykinės stačiatikių mišios nebuvo įtrauktos į kelionės programą – jose merginos sudalyvavo be gido, gavusios rekomendaciją iš vietinių gruzinų. 

Be to, Gruzijos miestų ir provincijų gatvėse laksto daug benamių šunų, tačiau stebina tai, kad jie ten mylimi: „Jie sučipuoti, net laukiniai, benamiai. Jie neišbadėję, nes tokius niekieno šunis gruzinai noriai šeria ir jų neveja šalin.“  

Egle, ką per 9 dienas pamatei ir ką rekomenduotum aplankyti dar tik planuojantiems keliauti į Gruziją? 

Į Gruziją Eglė su drauge kelias valandas keliavo lėktuvu – skrydis iš Rygos oro uosto. Nusileidus Gruzijos sostinėje Tbilisyje, kurį garsina architektūros, kultūros ir gastronomijos įvairovė, startavo turiningos ir smagios judviejų atostogos. Pažintis su į kelionės ekskursijų programą įtrauktais lankytinais objektais vyko ir pėsčiomis, ir autobusu, kai reikėjo nusigauti į tolimesnes vietoves. Pirmiausia merginų laukė ekskursija po sostinę Tbilisį – ten merginos apžiūrėjo vietos įžymybes, taip pat tiek paprasčiausius, tiek prabanga alsuojančius rajonus. Trečią dieną merginos keliavo į Kachetijos regioną, dar po dienos laukė ekskursinė išvyka „Gruzijos karo keliu", kertančiu sniego kepurėmis vis dar papuoštus Kaukazo kalnus. „Kalnų oras labai veikė mane ir draugę. Jaučiamas slėgis, vietomis užgula ausis, jaučiasi mieguistumas, todėl ekskursijų autobusu metu dažniausiai užmigdavome.“ Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera: „kadangi pasnausdavome, išsimiegodavome, nebuvo miego trūkumo, turėjome jėgų daugiau keliauti iki vėlumos, pvz., vieną dieną aplankėme Tbilisio apžvalgos bokštą, taip pat daug cerkvių, šventovių, vienuolynų...“ 

Penktą kelionės dieną merginos aplankė į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktą vieną seniausių miestų Gruzijoje – Mcchetą. Po to išvyko į Uplicchę – vieną seniausių gyvenviečių Kaukaze, vadinamą unikaliu „urvų miestu“. Į kelionės maršrutą įtrauktas ir Kutaisis, Batumis, Adžarija ir kurortinis Boržomio miestas. Visus juos Eglė su drauge aplankė ir išvydo savo akimis. Beje, Eglė pasakojo, kad „Boržomio biuvetėje ragautas natūralus švelniai gazuotas mineralinis vanduo iš žemės gelmių skanesnis nei ragautas Lietuvos kurortuose.“  

Apibūdindama kelionės pabaigoje aplankytą ir merginas sužavėjusį Batumį, Eglė sako: „Batumis – kylanti Gruzijos žvaigždė, jis sparčiai modernėja, traukia investuotojus iš viso pasaulio ir kažkada ateityje jis tikrai bus toks, kaip Dubajus arba Las Vegasas. Drąsu taip sakyti, bet ten nuvykus matyti labai ryškus progresas: centrą puošia šokantys fontanai, iš toli šviečia prabangūs viešbučiai ir modernūs verslo centrai, turtuoliai negaili investicijų milijoniniams projektams, veikia nemažai lošimo namų, į kuriuos praleisti laiką, pasilinksminti ir palošti atvyksta kaimynai turkai (kadangi musulmonams žaisti azartinius žaidimus ir lošti draudžiama, negalintys to atsisakyti keliauja į vos už 15 km esančią Gruziją).“ Merginos turėjo progą aplankyti ir žaliuojantį Batumio botanikos sodą, kuriame įrengtos išskirtinės atskiros erdvės, skirtos vis kitai pasaulio valstybei.  

Be to, prie Juodosios jūros įsikūrusiame pagrindiniame Gruzijos kurorte – Batumyje – sutiktas vietinis gruzinas parodė įspūdingą ir gražiausiu tituluojamą stiklinį greito maisto restoraną „McDonalds“ su tikrais žaliuojančiais sodais viduje: „įdomu tai, kad toks išdygo ne kokioje Amerikoje, o Gruzijos mieste – Batumyje. Tad tiems, kas viešės Gruzijoje, rekomenduoju jame apsilankyti – išties įspūdinga!“ 

Ar ragavai tradicinių gruziniškų patiekalų? Kokie jie?   

Gruzijoje įvairiais stalas paprastai nuklojamas gausybe gardžių valgių – jų negailima nei namiškiams, nei svečiams, nei turistams... Tačiau stalas neįsivaizduojamas be tradicinės duonos (puri) – ji labai svarbi ir vertinama, o ir rūšių yra ne viena. Pati populiariausia ir pasaulyje bene žinomiausia gruziniška duona – tai chacapuri (lietuviškai – chačapuris). Taigi, Eglė su drauge išragavo įvairių rūšių chačapurių ir, reikia pripažinti, – jie išties puikūs ir ne veltui yra tokie populiarūs.  

Viešint Gruzijoje taip pat būtina paragauti tradicinių vynų (Eglė su drauge dalyvavo svaigiose vyno ir konjako degustacijose), šašlykų bei čiurčchelų – dešrelės formos saldumynų, specifiniu būdu gaminamų iš vynuogių sulčių ir riešutų. Gruzijos virtuvė neįsivaizduojama ir be granatų: „mano mėgstamiausias vaisius – granatas, o ten jų pilna ant kiekvieno kampo – tiek šviežiai spaustų sulčių, tiek pačių sultingų vaisių.“, – pasakojo Eglė. 

Kalbant apie Gruziją tavo akys dega – matyti, kad likai sužavėta, bet ar teko kažkuo nusivilti? 

Nors Gruzija paliko puikų įspūdį, vis dėlto Eglę kiek nuvylė tai, kad „Gruzija iki dabar labai kenčia nuo Rusijos įtakos, politinių dalykų. Dėl to gaila Gruzijos ir jos gyventojų. Be to, jiems trūksta bendros tvarkos.“ Eglė turi omenyje, kad Gruzijoje itin opi šiukšlių tema, nes jų gausu gatvėse, pakelėse ir kitose vietose. Tačiau viliamasi, kad ilgainiui tai išsispręs: „priimami atitinkami įstatymai, neatsakingai besielgiantys ir šiukšles kur papuola mėtantys gyventojai baudžiami piniginėmis baudomis, tad laikui bėgant galbūt neliks bardako ir įsivyraus tvarka.“ Eglei įspūdžio nepadarė ir Tbilisio sendaikčių turgus, į kurį ji – kaip tikra klasikinio stiliaus ir sendaikčių gerbėja – dėjo daug vilčių: „ten vykstant lūkesčiai buvo didesni, bet deja...“ 

Ar kelionės metu daugiau lietuvių sutikote? 

„Ne. Visoje keliaujančiųjų grupėje buvome tik dvi lietuvės, visi kiti – latviai ir estai. Gal dėl to, kad skrydis iš Rygos... Gruzijoje lietuvių taip pat nesutikome.“  

NEPLANUOTA GRUZINIŠKA PUOTA VYŠNIŲ LAUKE  

„Noriu papasakoti tokį nutikimą, kuris parodė, kokie svetingi, geri ir vaišingi yra vietiniai gruzinai.“ – pokalbio metu sako Eglė. Išklausiusi, tą nutikimą jau mintyse skambiai pavadinau neplanuota gruziniška puota vyšnių lauke. O viskas prasidėjo nuo to, kad visai 50-ties turistų grupei keliaujant iš Tbilisio į Boržomį, autostradoje netikėtai sugedo autobusas – tiesiog sustojo kažkur toli už miesto ir nė iš vietos. Autobuso salone nebeveikė net kondicionieriai, tad belaukiant pakaitinio autobuso darėsi karšta... Grupelė sumanių turistų, tarp kurių – ir Eglė su drauge – šalia kelio pamatė vyšnių laukus ir nusprendė po jais ieškoti pavėsio. Po vyšnių medžiais besiilsinčius turistus pamatė ir užkalbino šalia gyvenantis garbingo amžiaus gruzinas. Kadangi gruzinai, kaip žinia, garsėja svetingumu ir vaišingumu, o prie viso to dar buvo antroji Velykų diena, senyvas gruzinas su sūnumi pradėjo rūpintis kito autobuso laukiančiais turistais: „senukas su savo sūnumi pasikalbėjo, atnešė ant žemės pasitiesti skirtų patiesalų ir vaišių tiesiai nuo šventinio stalo, naminio vyno. Jiems nuoširdžiai rūpėjo, kad būtume pavalgę ir linksmai paminėję svarbią pavasario šventę. Dar atnešė ir kolonėlę, tad vaišinimasis maistu ir vynu baigėsi šokiais. Jie kartu buvo kelias valandas, nes norėjo kartu su mumis laukti sekančio autobuso, kad saugiai į jį patektume. Jie tikrai labai paslaugūs, rūpestingi ir draugiški.“ Nors už gerą širdį mokėti nereikia, atsisveikindami turistai deramai svetingiesiems gruzinams atsilygino.  

REKOMENDACIJOS KELIAUJANTIEMS Į GRUZIJĄ: 

• lietuviškos lauktuvės, kurias gruzinai labai vertina ir priima kaip dovaną ir Lietuvos, – būtinos, nes pasitaiko nemažai neplanuotų situacijų, kuomet nuoširdžiai norisi svetingiesiems gruzinams padėkoti, pvz.: pavaišinusiam padavėjui restorane, paslaugiems viešbučio registratūros darbuotojams, taksi vairuotojams, atsitiktinai sutiktiems ir pabendrauti ar pagelbėti neatsisakiusiems vietiniams gyventojams (Eglė gruzinus lepino lietuviškais saldainiais); 

• kadangi kelionės programa gana intensyvi, o laisvu laiku dažniausiai papildomai keliaujama savarankiškai, vietą lagamine turėtų rasti labai patogūs ir jau išbandyti laisvalaikio ar sportiniai batai – vaikščioti Gruzijoje tenka daug; 
• nuvykus į Gruziją, Eglė rekomenduoja įsigyti vietinę SIM kortelę telefonui – pigu ir naudinga: turėsite galimybę laisvai naudotis internetu, įvairiomis programėlėmis (labai praverčia „Google Maps“ žemėlapiai, Bolt taksi paslaugos, virtualus vertėjas „Google Translate“ ir pan.; 
• sakoma, kad šalį galima pažinti ir per maistą, tad viešint Gruzijoje patariama iki soties ragauti ir mėgautis sočiu bei skaniu gruzinišku maistu – gruzinų virtuvė išties turtinga ir išskirtinė, tad ten viešint valgyti tik kitoms šalims būdingą maistą būtų klaida; 
• banaliems magnetukams – NE, gruziniškoms gėrybėms – TAIP: lauktuves namiškiams Eglė pataria rinktis ne oro uoste, o pirkti iš vietos prekeivių, pvz., į lauktuvių sąrašą būtina įtraukti tradicinį gruzinišką vyną, vietinius prieskonius, granatų vaisius ir sultis bei padažus, taip pat tradicinius gruziniškus dešrelės formos saldumynus – čiurčchelas; 
• palankiausias metas aplankyti Gruziją – pavasaris: būtent pavasarį vyrauja komfortiški, šilti, bet tuo pačiu gaivūs orai, o vasarą kelionė būtų daugiau vargas nei malonumas, nes termometro stulpelis gali pakilti net iki  laipsnių; 
• dar vienas labai svarbus patarimas, tinkantis visoms kelionėms, – keliauti tik su laiko ir panašių patirčių patikrintais draugais, šeimos nariais ar bendraminčiais, kad kelionės metu geros nuotaikos ir polėkio nedrumztų bereikalingi nesutarimai, konfliktai, pavydas (aktualu kartu keliaujančioms antrosioms pusėms – prireiks tolerancijos ir kantrybės, nes išvaizdūs gruzinai negaili dėmesio žavioms lietuvaitėms :) ).  

Na, ir pabaigai... Egle, ar dar kartą keliautum į Gruziją? 

„Būtinai! Man tokios šalys yra iš tų, į kurias daug kartų gali keliauti, lankyti ir vis kažką naujo atrasti. Ir tuo pačiu verta vien dėl žmonių. Nerealus jausmas pasijusti labai laukiamam.“